Loading ...| DOVANŲ KUPONAI: Asmeninis treniravimas ir Asmeninė programa! |
|
|
Šarūnas Navickis
I dalis
Medžiaginė meilės pusė
Ar kada nors pagalvojate, kad kūnas yra ne tik įrankis, kuriuo naudojatės intymių malonumų kūrybai, bet ir dovana, kurią dovanojate savo partneriui? Kad tai taip pat ir dovana, kurią gaunate?
Pagalvokite. O dabar pagalvokite, kokia ta dovana konkrečiu atveju? Puiki? Nuostabi? Vienintelė ir nepakartojama? O gal tik šiaip sau? Gal jūsų kūnas yra tokios kokybės ir tokios būsenos, kad tai ne dovana, o vargana išmalda? Atsakykite sau, ar jums smagu apie tai galvoti? O gal veikiau turite griebtis intelektinių manipuliacijų, tipo „meilė yra visai kito lygmens dalykas“ arba „iki kūniškų žemumų aš nenusileidžiu“ ar panašiai, kad galėtumėte kaip nors išgelbėti savo ego? Apsisaugoti nuo žeidžiančio ir orumą žeminančio atvirumo, negailestingai primenančio apie tikrąją padėtį kaskart, kai pažvelgiate į veidrodį?
Deja – o gal kaip tik labai gerai? – veidrodis „nerodo nesąmonių“, o kaip tik labai tiksliai atspindi jūsų gyvenimo būdą ir maisto pasirinkimą. Jei kemšate į save sintetinį šlamštą, vienintelis dalykas, kurį su juo gali padaryti jūsų organizmas, tai paversti organiniu šlamštu. Paprastai tai būna pertekliniai riebalai visose labiausiai nepageidautinose kūno vietose (nors nesu girdėjęs, kad būna ir pageidautinų), tirštai prisotinti įvairiausių šlakų.
Ką daryti? – klausiate jūs. Na, pirma mintis tikriausiai buvo pasiųsti šio teksto autorių kuo toliau, tačiau kas po to? Ar taukai ir šlakai dings? Laimei, kiekviena problema, kurią sąmoningai suvokiame, turi ir visiškai logišką sprendimą. Štai keli nesudėtingi žingsniai, nuo kurių galite pradėti – tik nesustokite pusiaukelėje.
1. Jei norite išsivalyti savo organizmą, pradėkite nuo to, kad išsivalysite savo lėkštę. Tai, kas padėta lėkštėje, vėliau keliauja į jūsų vidų ir tampa – taip, tai tampa jumis! Na, bent jau medžiagine jūsų dalimi. Kiekvienas riebaluotas maisto kąsnis, kiekvienas riebus padažas neišvengiamai virs taukais jūsų poodiniame sluoksnyje. Tik laiko klausimas, kada mažai gyvybingas ir pilnas šlakų audinys ims darytis gruoblėtas it apelsino žievelė. Celiulitas... „Skaniai“ atrodantys tortai, ledai ir pyragaičiai „skanūs“ visų pirma jūsų akims, patekę į organizmo vidų jie negailestingai „permalami“ ir virsta gličia tyre, iš kurios „pagaminti konservus atsargai“ – taigi, vėl tuos pačius nelaimingus taukus papilvėje ir ant strėnų – organizmui yra juokų darbas. Todėl pradėkite valyti ten, kur tą padaryti visų lengviausia – lėkštėje. Šlamštas – kaip gražiai jis beatrodytų ir kaip įtaigiai bebūtų reklamuojamas – į mūsų vidų patenka pro burną. Mes jo neprisižiūrime, neprisiklausome ir neprisiuostome (šiuo atveju) – užtat prisivalgome. Žiūrėkite, ką dedate į burną ir netrukus suprasite, iš kur tas lajus ant jūsų kūno.
2. Cukrus – štai kuo vardu tikrasis jūsų priešas Numeris Vienas. Riebalai – visokie majonezai, taukai ir lydyti sūriai – tik gerokai nutolusioje antroje vietoje. Ir štai kodėl: kaskart, kai suvalgote riebaus maisto – aš, beje, anaiptol nerekomenduoju valgyti lašinių, ant jų užsitepus sviesto, bet apie tai kiek vėliau – sotumą jaučiate gana ilgai.Taip yra todėl, kad riebalų molekulė yra pakankamai sudėtinga ir jos išskaidymas (virškinimas) trunka ilgai. Todėl ir į kraują iš riebalų gaunama energija patenka palaipsniui ir sotumą jaučiame ilgai. Tuo tarpu cukraus – paprastojo angliavandenio – virškinimas tetrunka, vaizdžiai kalbant, akimirką, energija gliukozės (kraujo cukraus) pavidalu beregint patenka į kraują ir jei nėra taip pat greitai panaudojama (pvz., fiziniam darbui atlikti) iššaukia kasos hormoną insuliną, kuris, kaip ir dera „ūkiškam“ daiktui, imasi „sandėliuoti“ visą perteklinę energiją juodai dienai. Tiesa, kad į sandėlį daugiau tilptų, tą cukrų jis mikliai „iškonvertuoja“ į kompaktiškesnį riebalą (angliavandenio gramo energetinė vertė yra 4 kcal, riebalo net 9 kcal). Štai ir visas tukimo mechanizmas. Tačiau nemaloniausia dalis seka po to, kai cukraus perteklius iš sistemos jau pašalintas. Kas gi atsitinka tada? Ogi mes vėl imame jausti alkį – kraujyje juk nebeliko „greito“ cukraus! Ir vėl užsisuka nelemtoji karuselė, kai norisi „kažko tokio užkrimsti“.
3. Alkoholis – tai skysto pavidalo cukraus fermentas. Ne šio teksto problematika yra jo poveikis žmogaus smegenims, tad atkreipsiu dėmesį tik į tai, kaip greitai jis patenka į kraują. Prisiminkite, kiek laiko paprastai praeina nuo to momento, kai išlenkiate pirmą taurelę kokio stipresnio gėrimo, iki tos akimirkos, kai pajuntate, kad jums jau „šilčiau“? Dešimt sekundžių? Dvidešimt? O jei „ant tuščio“? Tikriausiai dar mažiau. Štai jums tikra indikacija, kaip greitai cukrus patenka į kraują. Jei tučtuojau nepuolate sunkiai fiziškai dirbti, beveik taip pat greitai įsijungia ir „sandėliavimo“ – atsargų kaupimo procesai. Verta prisiminti sekantį kartą atkemšant butelį vyno, apie alų jau nė nekalbėsiu.
4. Riebalai – iš tų pačių cheminių elementų (anglies, vandenilio ir deguonies) atomų sudarytos medžiagos, kaip ir angliavandeniai. Atidesnis skaitytojas tikriausiai jau spėjo pastebėti, kad būtent taip ir sudarytas angliavandenio pavadinimas. Tačiau riebalai yra „ilgiau grojantis“ ir daug kaloringesnis kuras, todėl aprūpinimo energija prasme kur kas vertingesnis. Žinoma, su tuo sunku sutikti pridėjus ranką prie pilvo, tačiau tiesa kaip tik tokia. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad turime be saiko ryti riebų maistą, veikiau priešingai. Bet „priešingai“ – visai nereiškia atsisakyti riebalų, tai reiškia „turėti saiką“! Valgykite riebalus ne tik saikingai, bet ir labai atsargiai, nes jie dažnai – dažniausiai – būna klastingai sumaišyti su cukrumi. Klasikinis pavyzdys yra ledai ir tortai bei pyragaičiai. Tai yra tie malonumai, kuriuos mes vadiname desertais. Man norisi šaukte šaukti – jie beverčiai maistiniu požiūriu, iš jų gaunate tik tuščias ir niekam nereikalingas perteklines kalorijas, todėl – nevalgomi! Ar girdi kas?
5. Patys riebalai irgi gali būti skirstomi į „gerus“ ir „blogus“. Nesileidžiant į ilgus išvedžiojimus, jei riebalas kambario temperatūroje yra daugmaž kieto būvio ar tirštas (visi gyvuliniai riebalai, sviestas, majonezas, margarinas, grietinė ir visokie kremai) – jis „blogas“. Jei skystas – dauguma aliejų – tada geras. Kodėl būtent taip? Kieti ir tiršti riebalai yra prisotinti (saturuoti) natūraliu ar (dar blogiau, kaip margarino ir ypač majonezo atvejais) pramoniniu būdu. Tai reiškia, kad jų molekulėje nebelikę laisvų jungčių, jie „pilni“. Tuo tarpu skystuose riebaluose tokių jungčių esama ir patekę i žmogaus organizmą jie savotiškai „tirpdo“ čia jau esančius susikaupusius riebalus tuo būdu, kad į molekulėje esančias laisvas vietas noriai „priima“ kūno riebalų atomus, taip juos ardydami. Tačiau šis procesas organizme įmanomas tik tada, kai šiam trūksta kalorijų ir jas reikia gauti iš „sutaupytų atsargų“.
6. Panašiai galime skirstyti ir angliavandenius, tik čia „gerieji“ su „blogaisiais“ tarsi susikeitę vietomis. Paprasti angliavandeniai (visi cukrūs, įskaitant ir vaisiuose esančią fruktozę) yra nevykęs pasirinkimas ir turi būti vartojami itin atsargiai ir saikingai, tuo tarpu krakmolingieji ir mažai perdirbti – visų pirma daržovės ir grubaus malimo miltai, o dar geriau patys grūdai – yra geras pasirinkimas dėl tos priežasties, kad jų molekulė, nors ir ne tokia sudėtinga kaip riebalų, yra pakankamai didelė ir ilgiau skaidoma, todėl pasotina ilgesniam laikui ir nesukelia greitos insulino reakcijos. Prisimenate – greitai į kraują patenkantis cukrus yra taip pat greitai iš jo ir pašalinamas, o po to seka sekantis alkio priepuolis. Todėl rupios duonos ir alyvuogių aliejaus derinys yra geras, o saldūs grietininiai ledai – labai blogas, nors ir vienu, ir kitu atveju valgome angliavandenius su riebalais.
Na, šiam kartui pakaks. Artimiausiu metu pakalbėsime apie svarbiausias medžiagas, be kurių mūsų medžiaginės dalies tiesiog nebūtų – baltymus ir, žinoma, vandenį.
O tuo tarpu nepamirškite, kad kiekvienas mūsų esame dovana tiems, kuriuos mylime, o brangiems žmonėms dovanoti netikusias dovanas – nelabai gražu. Ši mintis, beje, sėkmingai gali peržengti ir kūno, kaip medžiaginio žmogaus pavidalo, ribas.
II dalis
Praėjusiame „Londono Žinių“ numeryje gana plačiai pakalbėjome apie tai, kokį poveikį mūsų kūnams daro angliavandeniai ir riebalai. Jūs, be abejo, atsimenate, kad rafinuotas cukrus – nelemti balti priklausomybę sukeliantys milteliai – buvo paskelbti pikčiausiu sveikatos ir grožio priešu. Tai ir nepamirškite to!
Primenu, kad kūnas – tai ta sudedamoji meilės dalis, kuri turi apčiuopiamą pavidalą ir yra maloni (arba nelabai) žiūrėti ir liesti. Pasikartoję, kokias medžiagas (net nevadinčiau jų maistu) reikia mesti lauk iš savo raciono, o kurias – vartoti saikingai, dabar pažvelkime, kurios iš jų yra būtinos, kad mūsų kūnai būtų tvirti ir gražūs.
Ne paslaptis, kad apytikriai septyniasdešimt procentų mūsų ląstelių tūrio užpildo vanduo. Jo svarbos organizmo išvaizdai ir veikimui pervertinti tiesiog neįmanoma. Tai puikia iliustruoja ir tas faktas, kad nevalgęs žmogus išgyvena apie mėnesį, o negėręs – vos savaitę. Beje, nekvėpavęs – tik minutę, rūkoriai – sukluskite!
Vandenį reikia gerti ir tai yra bene vienintelis dalykas, ką jūs galite daryti praktiškai be saiko. Tikrai nepakenks, vienintelis nepatogumas – dažniau lankysitės tualete. Na, bet pagalvojus, kad tokiu būdu išplaunate iš savo organizmo visokiausius šlakus, o tai reiškia nemažai nuodų, su šiuo nepatogumu galima susitaikyti. Kiek vandens turėtumėte išgerti? Nesportuojančiai moteriai – apie du litrus kasdien, vyrui – bent jau tris. Jei smarkiai sportuojate ar dirbate sunkų fizinį darbą – pridėkite dar bent po litrą. Rimtai. Beje, atkreipkite dėmesį – kai sakau „gerkite vandenį“, tai nereiškia „gerkite kokį nors skystį“. Čia vėl iškart primenu cukrų – klastingą ir atkaklų mūsų priešą. Jo pilna praktiškai visuose „gaiviuosiuose“ gėrimuose: kolose, limonaduose ir kitoje plastikiniuose buteliuose suakuotoje bjaurastyje. Visa tai – nuodai. Absoliuti dauguma sulčių – ne ką geresnis pasirinkimas, juo blogiau, kad jas gerdami dar ir apsigauname, kad tai – vis dėl to sultys. Birzgalas iš sintetinio koncentrato – štai kas tai. Pamirškite, kad toks dalykas egzistuoja, gyviems padarams jo vartoti turėtų būti negalima. Atseit natūralios sultys nedaug vertesnės, visų pirma todėl, kad jose arba daug konservantų, arba – jei rašoma, kad šių nėra – pilna cukraus. Bet kuriuo atveju – nieko gero. Jei būtinai norite sulčių, o ne žalių vaisų (beje, juose esanti fruktozė, taip pat cukrus, tik šiuo atveju natūralus), gerkite šviežiai spaustas. Tačiau kadangi jas reikia gerti iškart išspaudus, o tai papildomas vargas, ir jos yra palyginti brangios, tai šių dviejų faktorių paprastai pakanka, kad spaustos sultys pralaimėtų konkurencinę kovą. Dar vienas „gaivinantis“ skystimėlis yra alus. Palyginus su sintetiniais gėralais, kuriuos duodame savo vaikams, alus yra nekaltas gėrimėlis, tačiau jei nesižavite statinės formos pilveliu, gal geriau alaus taip pat negerkite. Šiaip ar taip tai yra dar vienas skystas angliavandenių koncentratas, kuriame beverčių kalorijų be galo daug, o pradėjus nuo bokalo alaus, po to neišgerti dar bent poros dažniausiai nepavyksta – na ir kas čia tokio, juk tai tiktai alus? Žinoma, nieko tokio – užtat lietuviai vyrai tokie stotingi ir apskritaveidžiai. Verčiau gerkite vandenį. Gerkite gryną, virkite kavą ir arbatą, plikykite žoleles ir pasistenkite, kad jūsų organizmui niekada neužeitų sausra. Septyniasdešimt procentų kūno tūrio tesudaro švarus, be priemaišų produktas, tada ir pats kūnas toks bus.
Baltymai (proteinai) yra organizmo statybinė medžiaga. Tai pagrindinė baltymo funkcija. Būti energijos šaltiniu jis taip pat gali, bet tai jau antrinė, pagalbinė paskirtis. Panašiai, kaip pritrūkus malkų gelbėdamiesi nuo šalčio galime sukūrenti ir vieną kitą durų staktą ar palangę, taip ir mūsų organizmas, stokodamas lengviau prieinamų energijos šaltinių, „moka“ deginti baltymų molekules, tačiau tai yra gerokai sudėtingesnis ir ilgesnis procesas negu prisotinti kraują skaidant paprastą cukrų. Tačiau turint antsvorį – o tai reiškia riebalų, tos konservuotos energijos, perteklių – „perjungti“ energijos gavybą iš lengvai įsisavinamų angliavandenių į sunkiai skaidomus baltymus, dar ir sukuriant šiokį tokį kalorijų deficitą yra labai pravartu. Šnekant kasdiene kalba, jei norite suvalgyti mažiau kalorijų, bet neiti iš proto dėl alkio – meskite iš savo lėkštės angliavandenius, ypač paprastuosius (cukrų visuose jo pavidaluose), o jų vieton dėkite baltymus. Jei pagal pirmine paskirtį nesunaudoti angliavandeniai jūsų organizme virsta į riebalus, tai baltymai – į raumenis. Vietoje glitaus ir liulančio lajaus papilvėje gaunate stangrius ir malonius liesti raumenukus. Juk neblogai, ar ne? Žinoma, procesai nėra tokie primityvūs ir per vieną naktį neįvyksta, tačiau jie vis dėl to neišvengiami abiem atvejais: valgysite angliavandenius – auginsite lajų, valgysite baltymus – auginsite raumenis, ir taškas. Tiesa, kad kuo geriau augtų lašiniai, rekomenduojama kuo mažiau judėti, geriausia valgyti ir gerti žiūrint televizorių, ir taip – kol užeis miega ir eisite į lovą. Tuo tarpu norint stangraus kūno baltyminį meniu pravartu derinti su kokia nors sportine veikla, bet apie tai mes dar turėsime progos pakalbėti kituose skyriuose.
Baltymus taip pat įprasta skirstyti į pilnaverčius (turinčius visas kūno audinių statybai reikalingas amino rūgštis) ir nepilnaverčius, kai tai vienos, tai kitos rūgšties trūksta. Nepilnaverčiai yra augalinės kilmės baltymai, todėl asmenys, pasirinkę vegetarišką mitybą, dažnai susiduria su viena iš dviejų problemų: arba jų kūnai ima trauktis ir vysti, nes negaunant pakankamai baltymų iš išorinių šaltinių imami ardyti savi baltymai (prisiminkite pavyzdį su sukūrentomis palangėmis ir ataktomis), arba valgoma per daug augalinės kilmės maisto, ir nors iš įvairių augalinių šaltinių susirenkamas pakankamas kiekis būtinų amino rūgščių, dėl kalorijų pertekliaus imama tukti. Šiaip ar taip beverstume, augalinės kilmės maisto produktai visų pirma aprūpina mus angliavandeniais, kurių paskirtis – duoti organizmui energijos, o ne būti stangria statybine medžiaga. Todėl siekiant stangraus raumenyno, net jei ir nenorime didelių apimčių, maitinantis vien augaliniu maistu tai padaryti bent jau pusėtinai yra vargu ar įmanoma.
Pilnaverčiai baltymai visi yra gyvulinės kilmės. Tai pieno produktai, kiaušiniai, paukštiena, žuvis ir mėsa. Vienintelė problema, jei neliesime religinių ar etinių pažiūrų, susikusi su šios kilmės maistu, yra ta, kad jie kaip taisyklė yra ganėtinai riebūs. Gamtos taip jau sutvarkyta, kad amino ir riebiosios rūgštys, reikalingos užtikrinti optimalias organizmo funkcijas, paprastai randamos tuose pačiuose produktuose. Tačiau jei esame „civilizuotai aptukę:“, iki suvalgysime nuosavą riebalų perteklių, teks rinktis liesesnius baltyminius produktus. Tai dažniausiai bus neriebūs rūgštūs pieno produktai, kuriuos perkant patarčiau įsitinkinti, kad jie yra ne tik neriebūs, bet ir nesaldinti – tas ypač tinka, kalbant apie jogurtus, „fat free“ (be riebalų) dažniausiai būna „sugar loaded“ (saldintas; prikrautas cukraus), nors tai ant pakuotės ir neužrašyta. Skaitykite produkto maistinės sudėties lentelę! Taip pat elkitės ir su mėsos produktais – jei vietoje vištos kulšelių rinksitės krūtinėle – bėdos nebus.
Apibendrinant, jei tikrai norite sveiko ir stangraus kūno, rinkitės labiau į baltymus orientuotą mitybą, venkite cukraus ir bet kokių perdirbtų produktų, ir ne ėskite, o valgykite. Visą kitą už jus padarys gamtos dėsniai, kuriuos man labiau patinka vadinti Dievo planu.
Šaltinis: laikraštis „Londono Žinios“, www.londonozinios.com