Šiuolaikinio kultūrizmo užuomazgos atsirado 19 amžiaus pabaigoje. Kultūrizmas (pranc. Culturizme – kūno kultūringumas) yra dažniausiai Europoje paplitęs šio sporto apibūdinimas. JAV ir kai kur kitur vartojamas terminas bodybuilding (angl. kūno statyba).

Prancūzas Hippolyte Triat (1813 – 1881 m.) buvo tas žmogus, kuris plačiam visuomenės ratui išpopuliarino pratimus su svarmenimis. Pradėjęs nuo akrobatinių pasirodymų, vėliau jis aktyviai treniravosi. H. Triat turėjo masyvią muskulatūrą (ūgis – 179 cm, svoris – 95 kg, krūtinė – 124 cm, talija – 83 cm, žastas – 43 cm, šlaunis – 75 cm, blauzda – 44 cm). 1840 – 1849 m. H. Triat Briuselyje (Belgija) buvo įsteigęs “fizinės kultūros gimnaziją”. Vėliau tokią pat jis įsteigė ir Paryžiuje. Tai buvo didelė salė (ilgis – 40 m, plotis – 21 m, aukštis – 10 m), kurioje buvo daug įvairaus inventoriaus: svarmenys nuo 6 iki 80 kg, štangos, skersiniai, suoliukai, lygiagretės. Salės viduryje vykstančius užsiėmimus, kuriems vadovavo instruktorius, iš balkonų galėdavo stebėti lankytojai. H. Triat buvo vienas pirmųjų, skatinęs treniruotis moteris bei vaikus. Manoma, kad H. Triat išrado treniruoklius su lynais. Jis akcentavo, kad treniruotėmis galima siekti ne tik jėgos, bet ir sveikatos bei tobulų kūno formų. H. Triat pavyzdžiu Paryžiuje buvo atidaryta daug panašių klubų, taip pat – ir Anglijoje. 1851 m. H. Triat Prancūzijos vyriausybei pasiūlė “Nacijos sveikatingumo planą”, kurio pagrindą sudarė treniruotės: bėgimas, svarmenų kilnojimas bei kiti pratimai, tačiau šį planą vyriausybė atmetė. (Švub J., 1998)

Vokietis Louis Attila (1844 – 1924 m.). Tikrasis vardas Louis Durlacher. Jaunystėje jis buvo teatro šokėjas ir dainininkas, o įkvėptas dažnai teatruose pasirodydavusių stipruolių, tapo vieno jų, italo Felice Napoli (1821 – 1887 m.) padėjėju. Išmokęs įvairių jėgos triukų ir pasivadinęs Attila, Louis pradėjo artisto karjerą, tapdamas labai žymiu Europoje. L. Attila atidaro “Fizinės kultūros saloną”. 1893 m. atvykęs į JAV, “Fizinės kultūros studiją” atidarė ir Niujorke. Iš daugelio stipruolių jis 1887 m. atrenkamas dalyvauti karalienei Victoria skirtame koncerte. Velso princas apdovanojo Attila dideliu ženkliuku su Heraklio atvaizdu, papuoštu 36 deimantais. Šis Vokietijos atletas – profesionalas savo mokykloje Briuselyje - treniravo daugelį žymių kūno kultūros propaguotojų: Rolandow, Strongfort, Pandour, Desbonnet ir įžymiausią tapusį E. Sandow. Apie pastarąjį atletą jis sužinojo iš dailės studijų studentų, kuriems E. Sandow (tuomet dar Miuleris) pozuodavo per piešimo pamokas. (Gaines Ch., Butler G., 1974)

Vladislav Francevič Krajevskij yra laikomas Rusijos atletikos tėvu. Gimė 1841 m. birželio 29 d. Varšuvoje lenkų dvarininkų šeimoje. Jis baigė Varšuvos universiteto medicinos fakultetą ir gavęs gydytojo diplomą, 1865 m. atvyko į Peterburgą bei įsidarbino apylinkės gydytoju. Dirbo gydytojo darbą įvairiose įstaigose, o ilsėtis važiuodavo į užsienį. Atostogų metu domėjosi Europos šalių (Vokietijos, Italijos, Ispanijos ir kt.) kūno kultūra ir sporto plėtote bei fizinio aktyvumo pritaikymu gydymo praktikoje. 1880 – 1889 m. V. F. Krajevskij užsiėmė ne tik gydymo praktika, bet ir dalyvavo pedagoginėje veikloje, vadovavo sunkiaatlečių būreliui. Jo namuose lankydavosi įžymūs atletai. Savo bute 1885 m. įrengė salę, kurioje buvo atliekami jėgos pratimai. V. F. Krajevskij vadovaujamą mėgėjišką atletų būrelį lankė įžymūs to meto mokslo ir meno veikėjai, o daugelis jo mokinių G. Gakkenšmit, S. Jelisejev, G. Mejer ir kt. tapo žinomi visame pasaulyje. Kai kurie jų turėdami organizacinių sugebėjimų, pradėjo vadovauti atletinėms organizacijoms. Žymiausias jų – grafas G. I. Ribopjer. V. F. Krajevskij ne tik propagavo sunkiąją atletiką, treniravo kitus, organizavo varžybas, bet ir pats aktyviai sportavo bei demonstravo savo jėgą kilnodamas svarmenis. 1898 m. I-ame pasaulio čempionate Vienoje V. F. Krajevskij buvo išrinktas žiuri pirmininku. Po čempionato neoficialioje aplinkoje 57-erių metų V. F. Krajevskij pademonstravo fenomenalią jėgą, tuo pačiu nustebindamas visus stebėjusius jo pasirodymą. Jo entuziazmas, autoritetas, būrelio populiarumas, mokinių pasiekimai davė didelį stimulą sunkiosios atletikos vystymuisi Rusijoje. Mėgėjiški atletikos būreliai, klubai kūrėsi ir kituose miestuose: Maskvoje, Ufoje, Voroneže, Rygoje, Odesoje, Tvėrėje ir kitur. 1896 – 1899 m. V. F. Krajevskij parašė du pagrindinius savo veikalus: “Sveikatos katekizmas. Taisyklės sportuojančiam”(neišleista, bet liko jo rankraštis). Kita knyga – “Jėgos ugdymas be svorio ir svorio pagalba” (1900 m., pakartotini leidimai po autoriaus mirties 1901, 1909, 1916 m.). Rusijos atletikos pradininkas mirė 1901 m. kovo 1 d., nespėjęs įgyvendinti visų savo sumanymų. (Филановский Г. С., 1985)

Vienu žymiausiu šios sporto šakos pradininku laikomas vokietis Eugen Sandow (1867 – 1925 m., tikrasis vardas Friedrich Muller). Tobulai išvystęs savo kūno raumenyną (antropometriniai duomenys - ūgis – 173 cm, svoris – 90 kg, krūtinė – 124,5 cm, liemuo – 91,5 cm, ranka – 45,5 cm, šlaunis – 63,5 cm, blauzda – 44,5 cm) ir jėgą, gausiai publikai demonstruodavo įvairius triukus. E. Sandow gastroliavo JAV, o Didžiojoje Britanijoje įkūrė keletą kultūrizmo klubų. E. Sandow yra laikomas žmogumi, labai daug prisidėjusiu populiarinant kultūrizmą. Daugiau nei 30 metų jis stebindavo savo gerbėjus pozavimo technika, kuri prilygo meniniams pasirodymams (vaidinimams), jo knygos bei paskaitos kėlė didelį susidomėjimą. Gimęs Konigbsberge (Rytų Prūsija, dabart. Kaliningrade) F. Muller dar mokydamasis mokykloje susidomėjo svarmenų kilnojimu. Manoma, kad jį įkvėpė per atostogas Italijoje pamatytos antikinių herojų, olimpinių žaidynių nugalėtojų skulptūros. Grįžęs namo pradėjo intensyviai treniruotis, vėliau treniruotes tęsė ir išvykęs mokytis medicinos į Briuselį. Anatomijos studijos leido jam geriau pažinti raumenis, ir suteikti optimalų fizinį krūvį atskiroms raumenų grupėms. Jis nebaigė medicinos mokslų ir nutraukė ryšį su tėvais, kurie dėl blogesnių pažymių jo nerėmė materialiai. Sutikęs profesorių Attila, pradėjo kartu treniruotis ir dalyvauti pasirodymuose. E. Sandow demonstruodavo įvairius jėgos triukus. Vėliau jų keliai išsiskyrė. 1889 m. L. Attila į Londoną pakvietė E. Sandow ir jie abu stebėjo to meto dviejų stipruolių – profesionalų – Charles Sampson ir Frantiszek “Cyklops” Bienkowski dvikovas. Šiose dvikovose galėjo dalyvauti visi norintys, o nugalėtojams buvo mokami pinigai. E. Sandow, metęs iššūkį, įveikia F. Bienkowski, o po kelių dienų – ir Ch. Sampson. Puikus tramplinas gastrolėms ne tik po visą Didžiąją Britaniją, bet ir kitas Europos šalis. Žiūrovai, patogiai įsitaisę miuzikholuose, neslėpė savo susižavėjimo nepaprasto grožio vyru, jo jėgos triukais, pozavimo programomis. Jis žinojo, ko reikia publikai, ir mokėjo visa tai pateikti. Pasirodymą pradėdavo kaip Heraklis apsivilkęs kostiumą iš leopardo kailio. Įtempdavo ir atpalaiduodavo raumenis, šviečiant stipriems prožektoriams, o toks raumenų žaismas išryškindavo raumenų reljefą. Po 5-ių minučių sekdavo jėgos triukų demonstravimas. Nuo 1893-iųjų keletą metų jis sėkmingai gastroliavo po JAV. 1900 m. E. Sandow atidarė kūno kultūros institutą Britanijoje, mokė jame kūno “statybos” paslapčių. 5-ias tokias mokyklas įsteigė ir kituose Britanijos miestuose – Mančesteryje ir Liverpulyje. Kultūrizmo populiarinimui tarnavo ir 1898 m. E. Sandow pradėtas leisti žurnalas “Sandow’s Magazine”, knygos “Sandow’s system of physical training” (1894 m.), “Strength and how to obtain it” (1897 m.), “Bodybuilding or man in the making” (1903 m.), kuriose jis išdėstė pagrindinius kultūrizmo treniruočių principus. Jau tada jis išskyrė kelius svarbius treniruočių sistemos bruožus: krūvis turi būti laipsniškai didinamas; pratimas atliekamas sąmoningai, didesnį dėmesį skirti į patį judesį, raumens susitraukimą; pratimus parinkti taip, kad būtų treniruojamos skirtingos raumenų grupės. 1901 m. Londone E. Sandow surengė vienas pirmųjų kultūrizmo varžybų. 1911 m. jo didenybė Britanijos karalius George V E. Sandow suteikė Fizinės kultūros mokslo profesoriaus titulą. (Tirilis R., 1994, Webster D., 1979)