blog logo

Kategorijos ‘Lietuva’ archyvas

Baltijos kelias

Juodojo kaspino diena – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribbentropo paktas). Pasidalinta įtakos sferomis Vidurio Europoje: Estija, Latvija ir Rytų Lenkija atiteko SSRS, Lietuva ir Vakarų Lenkija – Vokietijai.
Vilniaus Sąjūdžio Seimas 1989 m.  patvirtino dokumentą „Baltijos kelias“. Seimo atstovai dokumente tvirtino ieškoję kelių, kuriais galima būtų taikiai atkurti savo valstybę, tačiau to reikėjo ne tik Lietuvai, o ir Latvijai, Estijai. Dokumente „Baltijos kelias“ apibūdinamas kaip geriausia išeitis visoms šalims, atitinka visų Pabaltijo valstybių interesus. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įvyko protesto akcija ,,Baltijos kelias”, skirta Molotovo-Ribbentropo pakto 50-mečiui.
Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Jis yra įtrauktas įGineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Bauskė–Ryga–Ainažiai–Pernu–Talinas.
Baltijos kelias įrodė, kad trijų buvusių valstybių nepriklausomybės atkūrimo siekia ne tik tautiniai judėjimai – Sąjūdis, Liaudies frontai, bet visos minėtos tautos, kad visos trys tautos ir joms vadovaujantys judėjimai pasirinko ne prievartinį, o teisinį parlamentinį išsivadavimo kelią. Renginio organizuotumas ir rimtis SSRS vadovybei ir pasauliui parodė šių kraštų visuomenės brandą ir susitelkimą. Ne be šios akcijos politinio, visuomeninio ir net vizualinio įspūdžio SSRS antrasis Liaudies deputatų suvažiavimas, nors su tam tikromis išlygomis, bet pripažino, kad Molotovo – Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Baltijos valstybių suverenitetas neteisėtai sutryptas. Tai buvo viena svarbiausių masinių akcijų, aukščiausia emocinė tautų solidarumo apraiška.

Juodojo kaspino diena – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribbentropo paktas). Pasidalinta įtakos sferomis Vidurio Europoje: Estija, Latvija ir Rytų Lenkija atiteko SSRS, Lietuva ir Vakarų Lenkija – Vokietijai.

Vilniaus Sąjūdžio Seimas 1989 m. patvirtino dokumentą „Baltijos kelias“. Seimo atstovai dokumente tvirtino ieškoję kelių, kuriais galima būtų taikiai atkurti savo valstybę, tačiau to reikėjo ne tik Lietuvai, o ir Latvijai, Estijai. Dokumente „Baltijos kelias“ apibūdinamas kaip geriausia išeitis visoms šalims, atitinka visų Pabaltijo valstybių interesus. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įvyko protesto akcija ,,Baltijos kelias”, skirta Molotovo-Ribbentropo pakto 50-mečiui.

Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Jis yra įtrauktas įGineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Bauskė–Ryga–Ainažiai–Pernu–Talinas.

Atsimenu 1989 m. rugpjūčio 23 d. kuo puikiausiai. Būdamas paauglys dažniausiai vasaras praleisdavai besidarbuodamas tuometiniame Černechovskio kolūkyje (Anykščių raj.). Kolūkio pirmininkas išskyrė autobusiuką Paziką nuvykti į Baltijos kelią. Gaila, nepamenu tiksliai tos vietos ties kuria buvome nuvykę ir susikibę už rankų. Žinau, kad buvome magistralėje netoli Panevėžio miesto. Spūstis mašinų buvo tokia, kad vos privažiavome prie magistralės.

Baltijos kelias_1989

Baltijos kelias įrodė, kad trijų buvusių valstybių nepriklausomybės atkūrimo siekia ne tik tautiniai judėjimai – Sąjūdis, Liaudies frontai, bet visos minėtos tautos, kad visos trys tautos ir joms vadovaujantys judėjimai pasirinko ne prievartinį, o teisinį parlamentinį išsivadavimo kelią. Renginio organizuotumas ir rimtis SSRS vadovybei ir pasauliui parodė šių kraštų visuomenės brandą ir susitelkimą. Ne be šios akcijos politinio, visuomeninio ir net vizualinio įspūdžio SSRS antrasis Liaudies deputatų suvažiavimas, nors su tam tikromis išlygomis, bet pripažino, kad Molotovo – Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Baltijos valstybių suverenitetas neteisėtai sutryptas. Tai buvo viena svarbiausių masinių akcijų, aukščiausia emocinė tautų solidarumo apraiška.

Du dalykai teikia sielai daugiausia stiprybės: ištikimybė tiesai ir pasitikėjimas savimi.

Lucius Annaeus Seneca

Sovietų okupacijos ir aneksijos 70-mečio paminėjimas

sajudis

Prieš 70 metų, 1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Prasidėjo 50 metų trukusi Lietuvos okupacija.

Vakar Lietuvoje vyko Gedulo ir vilties dienos, o šiandien – Lietuvos okupacijos 70-čio paminėjimo renginiai.

Truputis istorijos

Lietuva 1918 m. paskelbusi Nepriklausomybę, apsigynusi nuo raudonarmiečių, bermontininkų ir lenkų, nors prarado Vilnių ir Vilniaus kraštą, sugebėjo atsitiesti ir suklestėjo visose valstybės ūkio srityse.

Ramybė truko dvidešimtmetį. Susiklosčius nepalankiai tarptautinei politinei situacijai Europoje, Lietuvą vėl ištinka didelės negandos. 1938 m. Lenkijos politikai, sekdami Vokietijos pavyzdžiu, išprovokuoja incidentą Lietuvos pasienyje ir sutelkę dideles karines pajėgas, paskelbia ultimatumą Lietuvai, reikalaudama atsisakyti Vilniaus ir Vilniaus krašto.

Panašiai elgiasi ir Vokietija, kuri 1939 m. kovo mėnesį paskelbia ultimatumą Lietuvai ir užgrobia Klaipėdos kraštą. Tais pačiais metais spalio 10 d. Lietuva pasirašo sutartį su Sovietų Sąjunga (SSRS) dėl savitarpio pagalbos, pagal kurią Lietuvos teritorijoje dislokuojamos Raudonosios armijos dalinių įgulos (20 000 karių), o už tai, neva gerindama tarpusavio pasitikėjimą, Rusija padeda atgauti Vilnių ir Vilniaus kraštą.

vilniaus_perdavimas

1939 m. spalio 10 diena. Maskva

Nuotraukoje centre: Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys pasirašo TSRS-Lietuvos susitarimą del Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai. Dalyvauja (iš kairės): Lietuvos valstybinė delegacija, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis, TSRS 1-asis Užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Petrovičius Potiomkinas, Josifas Visarionovičius Stalinas, TSRS Liaudies gynybos sekretorius Klimentas Jefremovičius Vorošilovas, TSRS Liaudies komisarų tarybos (Sovnarkom’o) pirmininkas Viačeslavas Michailovičius Molotovas, Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centrinio Komiteto sekretorius Andrėjus Aleksandrovičius Ždanovas.


Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašo slaptuosius protokolus (J. Ribbentroppo ir V. Molotovo paktas), pagal kuriuos buvo pasidalintos įtakos sferos Baltijos valstybėse. Lietuvos valdžia visais įmanomais politiniais būdais ir diplomatinėm priemonėm, bandė laikytis neutralumo politikos, bet Sovietų Sąjunga jau buvo parengusi klastingą Lietuvos užgrobimo planą.

SSRS klasta atsiskleidė jau 1940 m. birželio 14 d. naktį (23val. 30 min. Maskvos laiku). Lietuvai buvo įteiktas SSRS vyriausybės ultimatumas dėl neva pagrobtų raudonarmiečių. Taip pat pareikalauta nedelsiant suimti tiesioginius menamų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas organizatorius Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį (abu buvo suimti ir vėliau nužudyti Maskvoje), sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti į svarbiausius Lietuvos centrus papildomus „pakankamai gausius“ SSRS kariuomenės dalinius. Ultimatume buvo teigiama, kad, nepatenkinus šių reikalavimų, „neįmanoma patikrinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties padoraus ir lojalaus vykdymo”. Ultimatume nurodyta, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė laukia Lietuvos vyriausybės atsakymo iki birželio 15 d. 10 valandos ryto.

Nerasdama kitos išeities ir vengdama, kaip jai tuomet atrodė, beprasmio kraujo praliejimo, Lietuvos vyriausybė 1940 m. birželio 15 d. naktį vykusiame paskutiniame posėdyje sutiko su visais Maskvos reikalavimais, tačiau SSRS, nesulaukusi ultimatumo paskelbimo pabaigos, jau nuo ketvirtos valandos ryto pradėjo puldinėti pasienio postus, o apie devintą valandą ryto įsiveržė į Lietuvą. Tą patį rytą buvo žiauriai nužudytas šeimos akivaizdoje Lietuvos pasienio Utos sargybos viršininkas karininkas Aleksandras Barauskas.

Vėliau viskas vyko pagal Maskvos numatytą scenarijų: sudaroma nauja marionetinė vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje, suklastojus rinkimus išrenkamas naujasis Seimas, Lietuva paskelbiama socialistine respublika, imituojamas savanoriškas įstojimas į Sovietų sąjungos sudėtį, susidorojama su Lietuvos Vyriausybės nariais, generolais, valstybės tarnautojais, dvasininkais, inteligentija, patriotais. Prasidėjo žmonių masinės tremtys, suėmimai ir žudymai.

Po sunkių 50-ties sovietų okupacijos metų, Lietuvai 1990 m. Kovo 11-tą atkūrus Nepriklausomybę, kasmet buvo pažymima 1940 m. birželio 14-toji Gedulo ir Vilties diena.

Lietuvi, būk budrus ir neleisk įvairioms nedraugiškoms Lietuvai jėgoms tiek išorėje, tiek viduje, kelti įvairias grėsmes valstybės saugumui ir jos teritorijos vientisumui bei neigiamai įtakoti dabartinį Lietuvos Respublikos ekonominį ir energetinį šalies vystymąsi, saugok taip sunkiai iškovotą Nepriklausomybę ir Laisvę.


„Neleista kenkti tėvynei, vadinasi, ir piliečiui, nes jis pats yra tėvynės dalis…“

Liucius Annaeus Seneca

Kernavės ąžuolas

A (Small)

„Susitelkite i viena dalyka, kuri galite atlikti dabar, o ne i visa šimta, kuri turesite atlikti ateityje.“
Eckhart Tolle

„Susitelkite į vieną dalyką, kuri galite atlikti dabar, o ne į visą šimtą, kuri turėsite atlikti ateityje.“

Eckhart Tolle

Trys metai – trys šalys

Per beveik trejus metus apkeliavau tris Europos šalis, kuriose gyvenau ir dirbau. Tai – Rusija, Norvegija, Didžioji Britanija. Mačiau, kaip Lietuva per tuos metus klimpo į krizę. Labai liūdna buvo stebėti iš šalies. Kasmet lietuvaičių emigrantų skaičius į kitas šalis daugėja ir kuo toliau, tuo dažniau lietuviškai kalbančių išgirstu gatvėje, parduotuvėje, metro ir kt.
Iš vienos pusės smagu, kai ausis girdi savąją kalbą, bet iš kitos, tai nekoks vaizdelis, turint omenyje, kad didžioji dalis mūsiškių čia (Didžiojoje Britanijoje) ir kitose šalyse išvyko iš Lietuvos ne iš gero gyvenimo… Gal ne visi su manimi sutiks, bet aš tokios nuomonės.
Londoną galėčiau laikyti pasaulio centru, iš čia galima nuvykti į bet kurią šalį. Tikriausiai ir kitataučių jame yra daugiausiai nei kitose Europos šalių sostinėse. Nepaisant to, visi gyvena ir sugyvena, kvėpuoja tuo pačiu oru…
Ir lietuvis čia jaučiasi puikiai. Jei kitose šalyse tautiečiai dirba ir taupo, o po to sugrįžta į Lietuvą, tai čia Londone – atvirkščiai. Lietuviai čia gyvena, o ne taupo. Per metus neteko sutikti nei vieno lietuvio, kuris norėtų ar bent jau planuotų grįžti į Tėvynę. Iš pradžių man tai buvo keista, bet dabar jau supratau, kad Londonas, tai – antroji Lietuva.
Matyt, aš ne iš tų lietuvių, kurie savo gyvenimą sieja su Londonu. Visiems labai keista, kad aš grįžtu į Lietuvą. Bet ją turime prikelti mes patys lietuviai. Kiek mūsų tokių klajoklių visame pasaulyje? Vis keliaujančių ir ieškančių geresnio duonos kąsnio.

proprosenelio sodyba

2008 m. Juškonėliai, Anykščių rajonas, Gliaudelių ir Jucių giminių susitikimo metu
Šiame name gyveno mano proproseneliai Baltramiejus Gliaudelis (1846.08.20-1919.04.02) ir Barbora Jucytė-Gliaudelienė (1851.07.03-1919.04.27)

 

„Keliautojas, kuris metų metus praleisdavo kelionėse, įstrigdavo svetimuose kraštuose, ir tas į senatvę stengdavosi sugrįžti Tėvynėn. Sugrįždavo tam, kad į amžiaus galą pilniau išgyventų savo Esybę.”

Romualdas Grigas. Pamąstymai apie Tautą ir Tėvynę:
http://www.litua.com/lt/zinios/romualdas_grigas._pamastymai_apie_tauta_ir_tevyne

Pripažinimas

P7070018 (Small)1991 m. rugsėjo 6 dieną Sovietų Sąjunga pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Prabėgo 18 metų… Nors ir buvau paauglys, bet gerai pamenu tuos laikus.
Penkiolikos metų amžiaus jaunuoliui tikrai nėra būdinga domėtis istorija ar vykstančiais įvykiais šalyje.
Manau, tai mano a.a. senelio Stepono dėka. Įskiepijo nuo mažens, jog esu lietuvis ir tuo turiu didžiuotis. Dažnai pasakodavo apie Smetonos laikų Lietuvą, partizaninį pasipriešinimą, varymą į kolūkius…
Sakydavo:
„Prie Lietuvos būvo geriau nei prie ruso!“

„Didis žmogus (…) negalėtų prisitaikyti prie kito žmogaus gyvenimo būdo – nebent tik prie draugo, nes tai vergiška. Todėl visi pataikūnai yra vergiški, o visi žemi žmonės – pataikūnai.“

Aristotelis.

Įsimintina data – 1009 m. kovo 9 d.

zenklas_spalvKvedinburgo analuose – prie 1009 m. yra toks įrašas: „Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos

a

(„Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“). Šiame sakinyje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Tačiau iškyla klausimas. Ar Lietuvos vardui tik 1000-is metų? Esu įsitikinęs, kad kur kas daugiau. Gaila, kad neaptinkamas Lietuvos vardo paminėjimas senesniuose rašytiniuose šaltiniuose. 

 Kitaip mano Venesueloje gyvenanti garsi kalbotyrininkė ir žurnalistė Jūratė Statkutė de Rosales. Savo knygoje ”Senasis aisčių giminės metraštis”, teigia, kad karo žygius į Romą ir Indiją, kitus tolimus kraštus rengė nuo Vyslos iki Uralo gyvenę aisčių (lietuvių, latvių, prūsų ir kitų baltų genčių) protėviai, o ne germanai. Tai ir daugybė kitų teiginių aukštyn kojomis apverčia senosios Europos istoriją. Ji įsitikinusi, kad dabartiniai baltai (lietuviai ir latviai) gali skaičiuoti keturis tūkstančius savo istorijos metų.

Labai įdomus dienraščio Kauno dienos žurnalistės Virginijos Skučaitės straipsnis  “Pamiršta istorija: mūsų protėviai sugriovė Romą”: http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/pamirsta-istorija-musu-proteviai-sugriove-roma-226702/puslapis4

“Sakoma: Jei valstybę šimtą metų valdytų geri ir gabūs žmonės, joje nebeliktų nusikaltimų ir nebereikėtų mirties bausmės. Tai teisingi žodžiai” Konfucijus