blog logo

Kategorijos ‘Varviškės’ archyvas

Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta

Vytauto Didžiojo karo muziejuje yra žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta, kuri buvo įrengta ir dekoruota žymaus dailininko Mstislavo Dobužinskio. Lankytojams duris atvėrė 1938.11.23. Sienose balto marmuro lentose aukso raidėmis išrašyta žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę karininkų, puskarininkių, karių, šaulių, partizanų vardai, pavardės ir žuvimo metai. Sovietmečiu kripta buvo sunaikinta. Anot Vytauto Didžiojo karo muziejaus naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus  vyriausiosios muziejininkės dr. Aušros Jurevičiūtės: “Sovietmečiu kripta buvo paversta ginklų sandėliu ir užrakinta. Į ją patekti niekas negalėjo”. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę kripta buvo restauruota ir atvėrė duris tik 1998.11.23.

Kriptoje yra išrašyta keli šimtai žuvusiųjų. Tarp jų ir mano močiūtės Stanislavos Repečkaitės-Strazdienės dėdė Kostas (krikšto metrikoje – Konstantinas) Repečka (1901 11 17-1923 03 23).

K. Repečkos tėvai – žemdirbiai: Juozas Repečka (1877 02 25-?), Juozo sūnus, kilęs iš Ukmergės apskrities Kurklių valsčiaus Padvarninkų kaimo, ir Uršulė Platkevičiūtė-Repečkienė (1881 01 16-1967 06 03), Aleksandro duktė, kilusi iš to paties valsčiaus Pilviškių kaimo. Platkevičiai – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajorai, tačiau po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvai netekus valstybingumo, dokumentų įrodančių savo kilmę Rusijos caro vadovybei neteikė, todėl savo kilmingumą prarado.

K. Repečka nuo 1923 m. kovo 22 d. dalyvavo pusiau slaptoje Varviškės (Lazdijų r.) karinėje ekspedicijoje, kurios metu apie 300 lietuvių karių ir šaulių įžengė į neutralioje Lietuvos-Lenkijos pasienio zonoje buvusį Varviškės kaimą ir jį išlaisvino nuo ten įsikūrusio ir gyventojus terorizavusio lenkų partizanų būrio.

Šios karinės operacijos metu 1923 m. kovo 23 d. K. Repečka žuvo prie Sventijansko kaimo (dabar – Lazdijų r.) – buvo nušautas Varviškės mūšyje kartu su dviem tose kautynėse žuvusiais karininkais ir kitais trim kareiviais bei dar trim jiems talkinusiais civiliais šauliais.

1

2Kostas_Repecka

3Kostas_Repecka

Sienose yra balto marmuro lentos (iš viso jų yra aštuonios), kur išrašyta aukso raidėmis žuvusiųjų vardai ir pavardės

4

5

6RBIMBA

7Kostas_Repecka

Pasienio pulko gretose matyti įrašytą – eil. Kostas Repečka

“Žuvome, kad gyventumėte laisvi.”

Lietuviškasis „time of heroes“ karžygių metas

Šiandien (2014-01-04) LK Vilniaus įgulos karininkų ramovėje įvyko Lietuvos inžinieriaus technologo, rezistento, politinio bei visuomenio veikėjo, signataro Algirdo Vaclovo Patacko  paskaita “Varviškės karinės operacijos pamokos. Lietuviškasis „time of heroes“ karžygių metas”.

Paskaitos pradžioje karines dainas atliko Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis “Vilnelė”.

Vilnele

Folkloro ansamblis “Vilnelė” (meno vadovė Laima Purlienė)

Algirdas Patackas Varviskiu Operacija

Algirdas Patackas dėstė Klaipėdos ir Varviškių karinių operacijų subtilybes

Varviškių kautynėse žuvo mano močiutės Stanislavos Repečkaitės-Strazdienės dėdė Kostas Repečka (1901 11 17 – 1923 03 23). Nuo 1919 m. liepos mėn. iki 1923 m. kovo mėn. lenkai įvykdė 152 agresijos aktus – žudynes, plėšimus, kankinimus, areštus. Buvo nužudyti ar mirė nuo sužeidimų ar sumušimų 43 asmenys, daugiausia lietuviai, tarp nužudytųjų buvo ir keletas žydų.

“Viena gyvybė už du kvadratinius kilometrus”, dėstė A.Patackas. Tylos minute pagerbėme žuvusiuosius. Kautynės lietuvių kariuomenei kainavo brangiai. Jose žuvo šie 11-jo Vilniaus pėstininkų pulko kariai:

leitenantas Aleksandras Urbelis,

leitenantas Aleksandras Beras,

eilinis Juozas Reveikis,

eilinis Juozas Grabauskas,

eilinis Kostas Repečka,

eilinis Mikas Giedra,

šaulys Feliksas Kuckailis,

šaulys Viktoras Kuckailis (Felikso sūnus),

šaulys Juozas Kvedaravičius,

šaulys Vaclovas Jurkonis (mirė nuo žaizdų).

Paskaitoje įstrigo A.Patacko išsakytos mintys: “…Ko galėtume pasimokyti iš anų laikų? Tuomet, 1923-siais, galutinai paaiškėjo, kad ilgam netekome Vilniaus ir galime netekti, ir Klaipėdos. Pagaliau buvo susivokta, kad esame „vienų vieni“, ir kad tik mes patys savo rankomis galime apginti tėvynę, patys išsivaduoti iš grėsmių ir negandų.

Rusijai visada rupės Lietuvos pajūris, o Lenkijai – Vilnius. Todėl Lietuvos valdžia ir visuomenė turi būti kaip vienas kumštis. Ar Lietuvos  valdžia ir visuomenė šiandien vienas kumštis?…”

A. Patacko straipsnis apie Varviškių operaciją pateiktas čia.

RBIMBA_APATACKAS

Po susitikimo su Algirdu Patacku

Susitikime taip pat buvo pristatyta alytiškio visuomenininko, kraštotyrininko ir kolekcininko Gintaro Lučinsko knyga “Varviškių respublika (1920-1923)”.

Knyga_Varviskiu_Respublika_1920_1923G. Lučinsko knygos “Varviškių respublika (1920-1923)” viršelis

AlgirdasPatackas

Dimisijos pulkininkas leitenantas, buvęs pilotas Algirdas Diliūnas (kairėje) pristato G. Lučinsko knygą “Varviškių respublika (1920-1923)” ir Algirdas Patackas

Gedimino Zemlicko nuotraukos

“Gabalėlis Lietuvos, viso tik 30 kvadratinių kilometrų, kainavo 15 karių gyvybių – 10 žuvusių kautynėse ir 5 saugant sienas. Kas nori, gali užsiimti žiauria matematika – viena gyvybė už du kvadratinius kilometrus.” Algirdas Patackas