Kai pirmą kartą žmogus ateina į treniruoklių salę ar pradeda mankštintis namuose, tai beveik visada pastebimas treniruotumo progresas. Tęsiant treniruotes dažniausiai treniruotumo progresas ima ir sustoja. Įvyksta adaptacija, t. y. raumenys pripranta prie to pačio fizinio krūvio. Vienas iš būdų priversti raumenis daugiau „dirbti“, tai treniruočių programoje pradėti naudoti treniruotės intensyvinimo būdus (toliau – TIB).
Sportuojančiuosius asmenis pagal treniruočių stažą (treniruotumą) galime suskirstyti į pradedančiuosius (kai treniruojamasi iki 1–1,5 m.), pažengusiuosius (nuo 1–1,5 m. iki 3 m.) ir didelio treniruotumo sportininkus (daugiau nei 3 m.). Atitinkamai šių grupių sportuotojai gali savo treniruočių programose naudoti TIB, kurie yra suskirstyti pagal sportuotojo treniruotumą. Šiais metais aptarsime TIB, kurių yra kelios dešimtys.
Vienas pirmųjų, kuris susistemino ir išpopuliarino TIB yra Joe Weider (kultūrizmo treneris nuo 1936 m.), savo metodiką pavadinęs „The Weider training principles“. Lietuvoje apie TIB yra rašęs doc. dr. Ramutis Kairaitis („Jėgos treniruotė. Kultūrizmas. Sveikatingumas“, Kaunas 2012 m).