Loading ...| DOVANŲ KUPONAI: Asmeninis treniravimas ir Asmeninė programa! |
|
|
Aistė Žemaitytė
2009
Kiekvienos sporto šakos atstovai siekia kaip galima aukštesnio rezultato per svarbiausias sezono varžybas. Kai galutinis rezultatas per tokias varžybas vis gi neatitinka pasirengimo, imama ieškoti priežasčių.
Dažniausiai įvardijama priežastis - sėkmės nebuvimas. Tačiau tai - nekontroliuojamas faktorius. Nors sportininkai bando susitarti su sėkme, susigalvodami sau prietarų, tačiau tai dar labiau apsunkina jų dalyvavimą varžybose ateityje. Sėkmė iš tiesų egzistuoja, tačiau jos įtaka sportininko rezultatui yra labai nedidelė (ne daugiau kaip 10% rezultato). Kalbant apie sėkmę mums belieka tinkamas reagavimas į ją – „Puiku, man šįkart pasisekė padaryti tą elementą, kurio nebuvau dar puikiai atidirbęs (-usi), tačiau kitą kartą turiu užtikrinčiau pasiruošti.“ arba: „Na, šįkart man tiesiog nepasisekė – per mano pasirodymą nudardėjusi filmavimo kamera atitraukė teisėjų dėmesį“.
Analizuoti reikia rezultatą lemiančius (apie 90%) faktorius: techninį, fizinį, medicininį, mentalinį, taktinį pasirengimą. Šiuos faktorius galima kontroliuoti. Bene mažiausiai analizuojamas mentalinis pasirengimas.
Norėdami išsiaiškinti kultūrizmą kultivuojančių sportininkų mentalinį pasirengimą, 2006 metais atlikome nedidelį tyrimą, kurio metu buvo įvertinti kai kurie mentaliniai nacionalinės rinktinės narių ir kandidatų (viso: 13) elementai: priešvaržybinis jaudulys ir jo įveikimas, pasitikėjimas savimi bei mąstymo pozityvumas-negatyvumas. Šie duomenys buvo sugretinti su realiai pasiektais rezultatais per 2006 metais vykusius PČ, EČ bei svarbias tarptautines varžybas (Mis ir Misteris Baltija, Grand Prix Pepa). Pasiekti rezultatai leido sudaryti tinkamai mentaliai pasirengusio sportininko modelį. Straipsnyje pateikiama keletas rekomendacijų, suformuluotų išanalizavus gautus sportininkų duomenis apie mentalinį pasirengimą.
Rezultatų apžvalga
(Prieš-)varžybinis jaudulys turi skirtingas išraiškas: somatinę (padažnėjęs kvėpavimas, pagausėjęs prakaitavimas...), kognityvinę (optimalus dėmesingumas, tikslus ir ryžtingas sprendimo priėmimas, pozityvus mąstymas...), emocinę (būdinga emocijų pusiausvyra). Tačiau gali nutikti, kad jaudulys yra per didelis; tuomet pakrinka judesiai, virpa ar trūkčioja balsas; kognityviniame lygmenyje tai gali pasireikšti negalėjimu sutelkti dėmesio, per greitai skriejančiomis mintimis, negalėjimu apsispręsti, priimti sprendimo. Sportinis jaudulys paprastai emocinio atspalvio neturi; tokį atspalvį įgavęs jaudulys yra pasekmė mąstymo: savęs vertinimo, lyginimo savęs su kitais, galvojimo apie būsimus įvykius ar pasekmes ir pan. Emocija yra susijusi su kitais somatiniais ir/ar kognityviniais požymiais. Štai, pavyzdžiui, nagų kramtymas byloja apie nerimastingumą, tuo pačiu prastesnį dėmesingumą, informacijos priėmimą ir perdirbimą; drebulys, šaltos rankos, viduriavimas (nenaudojus vaistų) išduoda baimę, taip pat – per didelę raumenų įtampą; niūrus veidas gali būti nusivylimo, agresyvumo arba susirūpinimo ženklas.
Sportinis jaudulys yra būtinas, tačiau jeigu jo yra per daug ar per mažai, sportininko efektyvumas mažėja. Paprastai tokiais atvejais sakoma „galėjau geriau“ ar „nepavyko padaryti visko, kaip buvau pasiruošęs (-usi)“. Kad sportinio jaudulio per daug, galima spręsti pagal per daug įsitempusį kūną, kognityvikos pakitimus ir emocijas.
Net 93 % sportininkų nurodė turį emocinių problemų. Tai – arba kurios nors vienos emocijos (nusivylimo, baimės, agresyvumo, nepagrįstai pakilios nuotaikos) vyravimas, arba prieštaringos emocijos. Be to, net 31 % nacionalinės rinktinės narių ir kandidatų prisipažįsta negalį kontroliuoti savo emocijų per varžybas.
80 % nacionalinės rinktinės narių ir 100 % narių-kandidatų pažymėjo somatinius požymius, kurie rodo per didelį (prieš-)varžybinį jaudulį (pvz., drebančios rankos, trūkčiojantis balsas, pakrikę judesiai ir kt.), o 40 % rinktinės narių ir 30 % narių-kandidatų yra būdingi negatyvios per didelio jaudulio pasekmės kognityvinėje srityje (negebėjimas sutelkti dėmesio, negalėjimas apsispręsti ir pan.).
23% sportininkų mano, kad jiems vidutiniškai pavyksta susitvarkyti su (prieš-) varžybiniu jauduliu, 70% teigia, kad jiems tai daryti pavyksta gerai, ir tik 7% procentai rinktinės narių įsitikinę, kad jie varžybinėse situacijose su jauduliu susitvarko labai gerai.
Daugelio sportininkų klaida yra ta, kad jie mano, jog jaudulio valdymas – ne suformuojamas įgūdis, o įgimtas dalykas ar atsitiktinumas, momentinė likimo dovana. Pirmiausia betgi būtina įsisąmoninti, kad „AŠ“, o ne kažkas kitas atsakingas už savikontrolę.
Sportininkai, kurie jaučiasi atsakingi už savireguliaciją, ieško būdų, kaip tai padaryti. Kuo daugiau savireguliacijos būdų esame išbandę, tuo didesnė tikimybė, kad esant stresinėms aplinkybėms automatiškai pasinaudosime labiausiai tinkančiu būdu. Taigi savireguliacijos būdų gausa yra neabejotinas privalumas.
Mūsų tyrimo atveju nacionalinės rinktinės nariai naudoja vidutiniškai 7 savireguliacijos būdus, kai tuo tarpu nariai-kandidatai – 3. Dažniausiai (100%) tarp rinktinės narių naudojama aktyvavimo technika („Na, pasistenk, tu gali, pirmyn“), dažnai (80%) - raminimo („Viskas gerai, visiškai ramiai, atidžiai, laisvai“), susikoncentravimo („Sutelk dėmesį į tai, ką tu darai“), parengtos taktikos („Tu puikiai žinai, ką daryti kiekvienoje situacijoje“), emocijų kontrolės („Būk, kaip tada (kai viskas sklandžiai pavyko)“), rečiau (60%) - niveliavimo – („Visiems sąlygos tos pačios, visi vienodai bijo“), išsikrovimo („Jei dar tave erzins ar pykdys, atsikirsk!“ „Išsišnekėk!“), pervertinimo („Nors šiandien ir nelaimėsi, bet padaryk, ką gali“). Įdomu pažymėti, kad rinktinės nariai rečiauisiai (20%), o nariai-kandidatai dažniausiai (100%) naudoja stiprių pusių užakcentavimo techniką („Niekas taip puikiai neatliks to ir to kaip tu!“). Lyginant savireguliacijos būdus tarp labai gerai, gerai ir vidutiniškai su (prieš-)varžybiniu jauduliu besitvarkančių sportininkų, išryškėja šie skirtumai: a) mažiau efektyvus jaudulio įveikimas, kuomet naudojama mažiau tam skirtų įveikos būdų (vidut. – 4, gerai – 8, l.gerai - 10); b) vidutiniškai jaudulį reguliuojantys sportininkai nenaudoja raminimo („Viskas gerai, visiškai ramiai, atidžiai, laisvai“) ir parengtos taktikos („Tu puikiai žinai, ką daryti kiekvienoje situacijoje“) technikų.
Pasitikėjimo savimi jausmas susiformuoja dėl objektyvaus savo pajėgumo vertinimo ir gebėjimo optimaliai panaudoti jėgas reikiamu momentu. Jeigu sportininkas tinkamai save vertina, tai jis paprastai sugeba kelti realius sau tikslus, juos pasiekia ir užtvirtina tikėjimą savo jėgomis. Tarp nacionalinės rinktinės narių ir kandidatų vyravo optimalus (46%) ir aukštas pasitikėjimas savimi (54%). Aukštas pasitikėjimas savimi būdingas arba itin didelio meistriškumo sportininkams, arba tiems, kurie pervertina savo jėgas, kelia sau per aukštus tikslus. Tai patvirtina pasiekti konkretūs rezultatai – sportininkai su aukštu pasitikėjimu savimi užėmė vidutiniškai viena vieta aukštesnes pozicijas nei kad jų kolegos su optimaliu pasitikėjimu savimi. Žemesnis pasitikėjimo savimi laipsnis buvo būdingas daugumai narių-kandidatų.
Pozityvus mąstymas - būtina sąlyga efektyviam rezultatui. Pozityvus mąstymas nereiškia, kad pasaulis matomas rožinėmis spalvomis ir tokiu būdu iškreipiama objektyvioji realybė; tai reiškia, kad savęs ir įvykių vertinimas atliekamas objektyviai, tačiau veiklos srityje orientuojamasi į tai, ką reikia, o ne ko negalima daryti, savęs vertinimo srityje – ką aš moku, galiu ir kaip man tai padaryti dabar, o ne kaip pasiruošę kiti arba kiek man dar trūksta iki tobulo pasiruošimo. Pozityvaus mąstymo kitame poliuje yra depresyvus mąstymas, tarpines pozicijas šioje gradacijoje sudaro ribinis (tarpinis) bei negatyvus mąstymas. Tarp nacionalinės rinktinės narių dominuojantis mąstymo būdas yra pozityvus (70%), kita dalis pasižymi ribiniu (tarpiniu) mąstymo būdu (30%), nors skirtumo tarp sportininkų pasiekiamų rezultatų neužfiksuota. Tarp narių-kandidatų, atvirkščiai, vyrauja negatyvus ir ribinis mąstymas (70%), o pozityvus mąstymas sudaro mažumą (30%).
Apibendrinimas:
Tinkamai mentaliai pasirengęs sportininkas kultūrizme pasižymi tuo, kad jam gerai pavyksta susitvarkyti su (prieš-) varžybiniu jauduliu, net kai pastarojo būna per daug, įveikai naudodamas vieną ar keletą iš vidutiniškai 7 naudojamų savireguliacijos būdų; sportininko pasitikėjimas savimi yra aukštas, o mąstymo būdas pozityvus.
Bendra rekomendacija visiems sportininkams: pratybos sportiniam jauduliui sumažinti.
Taip pat rekomenduotina ugdyti pozityvaus mąstymo įgūdį, kelti pasitikėjimo savimi laipsnį, plėsti (prieš)varžybinio jaudulio įveikos metodų kiekį, pradedant nuo kultūrizme efektyviausių tecnikų (aktyvavimo technika, saviraminimo, susikoncentravimo, parengtos taktikos, emocijų kontrolės.