Prieš 70 metų, 1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Prasidėjo 50 metų trukusi Lietuvos okupacija.
Vakar Lietuvoje vyko Gedulo ir vilties dienos, o šiandien - Lietuvos okupacijos 70-čio paminėjimo renginiai.
Truputis istorijos
Lietuva 1918 m. paskelbusi Nepriklausomybę, apsigynusi nuo raudonarmiečių, bermontininkų ir lenkų, nors prarado Vilnių ir Vilniaus kraštą, sugebėjo atsitiesti ir suklestėjo visose valstybės ūkio srityse.
Ramybė truko dvidešimtmetį. Susiklosčius nepalankiai tarptautinei politinei situacijai Europoje, Lietuvą vėl ištinka didelės negandos. 1938 m. Lenkijos politikai, sekdami Vokietijos pavyzdžiu, išprovokuoja incidentą Lietuvos pasienyje ir sutelkę dideles karines pajėgas, paskelbia ultimatumą Lietuvai, reikalaudama atsisakyti Vilniaus ir Vilniaus krašto.
Panašiai elgiasi ir Vokietija, kuri 1939 m. kovo mėnesį paskelbia ultimatumą Lietuvai ir užgrobia Klaipėdos kraštą. Tais pačiais metais spalio 10 d. Lietuva pasirašo sutartį su Sovietų Sąjunga (SSRS) dėl savitarpio pagalbos, pagal kurią Lietuvos teritorijoje dislokuojamos Raudonosios armijos dalinių įgulos (20 000 karių), o už tai, neva gerindama tarpusavio pasitikėjimą, Rusija padeda atgauti Vilnių ir Vilniaus kraštą.
1939 m. spalio 10 diena. Maskva
Nuotraukoje centre: Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys pasirašo TSRS-Lietuvos susitarimą del Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai. Dalyvauja (iš kairės): Lietuvos valstybinė delegacija, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis, TSRS 1-asis Užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Petrovičius Potiomkinas, Josifas Visarionovičius Stalinas, TSRS Liaudies gynybos sekretorius Klimentas Jefremovičius Vorošilovas, TSRS Liaudies komisarų tarybos (Sovnarkom’o) pirmininkas Viačeslavas Michailovičius Molotovas, Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centrinio Komiteto sekretorius Andrėjus Aleksandrovičius Ždanovas.
Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašo slaptuosius protokolus (J. Ribbentroppo ir V. Molotovo paktas), pagal kuriuos buvo pasidalintos įtakos sferos Baltijos valstybėse. Lietuvos valdžia visais įmanomais politiniais būdais ir diplomatinėm priemonėm, bandė laikytis neutralumo politikos, bet Sovietų Sąjunga jau buvo parengusi klastingą Lietuvos užgrobimo planą. SSRS klasta atsiskleidė jau 1940 m. birželio 14 d. naktį (23val. 30 min. Maskvos laiku). Lietuvai buvo įteiktas SSRS vyriausybės ultimatumas dėl neva pagrobtų raudonarmiečių. Taip pat pareikalauta nedelsiant suimti tiesioginius menamų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas organizatorius Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį (abu buvo suimti ir vėliau nužudyti Maskvoje), sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti į svarbiausius Lietuvos centrus papildomus „pakankamai gausius“ SSRS kariuomenės dalinius. Ultimatume buvo teigiama, kad, nepatenkinus šių reikalavimų, „neįmanoma patikrinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties padoraus ir lojalaus vykdymo”. Ultimatume nurodyta, kad Sovietų Sąjungos vyriausybė laukia Lietuvos vyriausybės atsakymo iki birželio 15 d. 10 valandos ryto. Nerasdama kitos išeities ir vengdama, kaip jai tuomet atrodė, beprasmio kraujo praliejimo, Lietuvos vyriausybė 1940 m. birželio 15 d. naktį vykusiame paskutiniame posėdyje sutiko su visais Maskvos reikalavimais, tačiau SSRS, nesulaukusi ultimatumo paskelbimo pabaigos, jau nuo ketvirtos valandos ryto pradėjo puldinėti pasienio postus, o apie devintą valandą ryto įsiveržė į Lietuvą. Tą patį rytą buvo žiauriai nužudytas šeimos akivaizdoje Lietuvos pasienio Utos sargybos viršininkas karininkas Aleksandras Barauskas. Vėliau viskas vyko pagal Maskvos numatytą scenarijų: sudaroma nauja marionetinė vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje, suklastojus rinkimus išrenkamas naujasis Seimas, Lietuva paskelbiama socialistine respublika, imituojamas savanoriškas įstojimas į Sovietų sąjungos sudėtį, susidorojama su Lietuvos Vyriausybės nariais, generolais, valstybės tarnautojais, dvasininkais, inteligentija, patriotais. Prasidėjo žmonių masinės tremtys, suėmimai ir žudymai. Po sunkių 50-ties sovietų okupacijos metų, Lietuvai 1990 m. Kovo 11-tą atkūrus Nepriklausomybę, kasmet buvo pažymima 1940 m. birželio 14-toji Gedulo ir Vilties diena. Lietuvi, būk budrus ir neleisk įvairioms nedraugiškoms Lietuvai jėgoms tiek išorėje, tiek viduje, kelti įvairias grėsmes valstybės saugumui ir jos teritorijos vientisumui bei neigiamai įtakoti dabartinį Lietuvos Respublikos ekonominį ir energetinį šalies vystymąsi, saugok taip sunkiai iškovotą Nepriklausomybę ir Laisvę.„Neleista kenkti tėvynei, vadinasi, ir piliečiui, nes jis pats yra tėvynės dalis...“
Liucius Annaeus Seneca